Mintys apie valstybinį lietuvių kalbos egzaminą

Kipras Achramavičius,  Kauno Saulės gimnazijos abiturientas


Šiandien dažnai girdžiu piktus  savo bendramokslių skundus apie nesuvokiamo dydžio mūsų lietuvių kalbos programos apimtį. Dažnai ir pats keikiu švietimo sistemą dėl tokios galybės mums ant sprando užkraunamų darbų. Tačiau kuo ilgiau mąstau apie šią problemą, tuo geriau suprantu, kad jos šaknys slypi visai ne apimtyje. Tikroji problema-reikšmė. Kokią reikšmę mokiniams turės  lietuvių autorių  kūryba, nagrinėjanti praeities problemas, kurios šių dienų jaunimui vargu ar tebėra aktualios? Kalbėdami apie reikšmę privalome savęs paklausti ir kito klausimo, koks yra mūsų švietimo tikslas. Ar siekti, kad jaunas žmogus būtų kuo geriau paruoštas ateičiai, skatinant jį kurti, atrasti dalykus, kurie nebuvo atrasti iki jo, ar išlaikyti nacionalinę kultūrą, įdiegiant vertybes, kurios lietuviams buvo svarbios šimtmečius. Mano atsakymas yra toks- mūsų švietimas turi stengtis įgyvendinti abu tikslus, tačiau, versdami mokinius skaityti ,o tuo labiau savo kuriamuose tekstuose  remtis privalomąja literatūra, mes neįgyvendiname nei pirmojo, nei antrojo ir aš šiuo savo darbu norėčiau jums tai įrodyti.

Kam brėžti tokias griežtas teksto kūrimo ribas, kurios leistų savo rašiniuose ( bent vienoje pastraipoje) remtis tik privalomąja literatūra. Prieš tai minėjau, jog dauguma mano pažįstamų mokinių mano, jog jų yra per daug. Aš nesutinku. Mano manymu, jų yra per mažai. Per mažai ir per daug vienodų, kad jaunuolis galėtų nuoširdžiai juos pamėgti ir pasirinkti tai, kas jam patinka, kuo jis tiki. Egzamine iš žmogaus reikalaujama originalaus, įdomaus teksto.

Iš mokinio reikalaujama šedevro, tačiau (kaip kūrybos priemonės) jam į rankas įduodama vos keliasdešimt knygų, iš kurių dauguma buvo parašyta vienoje šalyje, autorių, susidūrusių su panašiomis problemomis, siekusių panašių tikslų, netgi turėjusių panašias gyvenimo istorijas.

Dauguma mūsų knygų autorių išties įdomios asmenybės, davusios Lietuvai nepaprastai daug. Tačiau būtų juokinga lyginti mūsų šalies literatūros kiekį ir kokybę su viso pasaulio autoriais ir jų kūriniais. Dar didesnė nesąmonė būtų teigti, jog tokio riboto kiekio kūrinių turėtų užtekti žmogui išreikšti savo tikrąsias mintis. Šio siaurumo rezultatas- mokiniai nerašo to, kuo nuoširdžiai tiki, nesidalina su visuomene savo originaliomis mintimis, kurių, tikiu, turi kiekvienas, bet atkartoja tuos pačius atmintinai iškaltus sakinius, rašo tuo pačiu šablonu, tas pačias į galvą įgrūstas idėjas, nuo kurių žiaukčioja tiek mokiniai, tiek ir jų rašinius taisantys mokytojai.Sudaromos tokios sąlygos, kurios padeda  lengviausiu būdu surinkti aukštą balą, t.y. atkartoti atmintinai iškaltas frazes, kultūrinius kontekstus. Dauguma taip ir darys, kol ribosime jų kūrinių pasirinkimą bekraščiame pasaulinės literatūros, kūrinių, spektaklių ar net filmų vandenyne. Kaip minėjau anksčiau, mokykla turėtų išmokyti mokinį kurti ir išreikšti save, o ne kalti frazes apie 18 ar 19 amžiaus baudžiauninkų vertybes, kurios kai kuriems nėra nei suprantamos, nei naudingos. Ir mes dar stebimės, kodėl rašinių kokybė prasta, kodėl yra tiek daug neišlaikiusių lietuvių kalbos VBE.Šiandien dažnai girdžiu piktus  savo bendramokslių skundus apie nesuvokiamo dydžio mūsų lietuvių kalbos programos apimtį. Dažnai ir pats keikiu švietimo sistemą dėl tokios galybės mums ant sprando užkraunamų darbų. Tačiau kuo ilgiau mąstau apie šią problemą, tuo geriau suprantu, kad jos šaknys slypi visai ne apimtyje. Tikroji problema-reikšmė. Kokią reikšmę mokiniams turės  lietuvių autorių  kūryba, nagrinėjanti praeities problemas, kurios šių dienų jaunimui vargu ar tebėra aktualios? Kalbėdami apie reikšmę privalome savęs paklausti ir kito klausimo, koks yra mūsų švietimo tikslas. Ar siekti, kad jaunas žmogus būtų kuo geriau paruoštas ateičiai, skatinant jį kurti, atrasti dalykus, kurie nebuvo atrasti iki jo, ar išlaikyti nacionalinę kultūrą, įdiegiant vertybes, kurios lietuviams buvo svarbios šimtmečius. Mano atsakymas yra toks- mūsų švietimas turi stengtis įgyvendinti abu tikslus, tačiau, versdami mokinius skaityti ,o tuo labiau savo kuriamuose tekstuose  remtis privalomąja literatūra, mes neįgyvendiname nei pirmojo, nei antrojo ir aš šiuo savo darbu norėčiau jums tai įrodyti.

            Dabar, kai jau išsakiau savo požiūrį į dabartinės sistemos trūkumus, noriu jums pasiūlyti alternatyvą  ir įrodyti, kad ji būtų veiksminga. Mes turime leisti vaikams remtis tuo, kuo jie nori, o lietuvių kūriniai, kurie šiuo metu yra privalomi, turėtų tebūti gairės, o ne taisyklės. Pasikartosiu, tačiau manau, jog dauguma šių autorių yra išties įdomios asmenybės, o jų kūryba-literatūros pavyzdžiai, verti mūsų dėmesio. Jei mokiniai, o tuo labiau mokytojai, nejaustų artėjančių egzaminų, šiuos kūrinius klasėje galima būtų nagrinėti visai kitaip. Kiekvienas juose galėtų ieškoti dalykų, artimų širdžiai, sietų autorių gyvenimus su Lietuvos istorija. Jie ieškotų to, kas juos žavi.


Panaikinę privalomųjų kūrinių sąrašą, turėtume įvesti laisvę pasirinkti bet kokį kūrinį ir galimybę juo remtis.


Tai sakydamas turiu galvoje ne tik „aukštos klasės“ literatūrą, bet ir fantastiką, nuotykių knygas, bet kokį žanrą, kuris mokiniui yra įdomus. Būtent pop literatūroje išsakomos idėjos giliausiai perveria daugumos žmonių sielas. Juose, be šių laikų visuomenę kankinančių problemų, galime įžvelgti ir daugybę  idėjų, kurios šiuo metu yra kalamos iš privalomosios literatūros puslapių. Skirtumas tas, kad jos pateikiamos šiuolaikiniam jaunimui suprantamai. Juk Liudas Vasaris seminarijoje ir Džonas Sniegas  nakties sargyboje patyrė tokius pačius jausmus. Visgi  vieno iš jų nuotykiai ir mintys šiuo metu skamba visame pasauly, o kitas tėra minimas klasėse ir dažnai ne iš gerosios pusės. Tačiau jei požiūris į šiuos abu kūrinius pasikeistų, jei romanas „Altorių šešėly“ nebebūtų prievolė, o „Ledo ir ugnies giesmė“ nebebūtų vien bereikšmis kūrinys, neturintis jokių gilesnių idėjų, galbūt tuomet vaikai iš tiesų pamiltų jauno klieriko blaškymąsi tarp religijos ir kūrybos, kunigaikščio Skirgailos netobulumą, o  į „Harį Poterį“ nebežvelgtų kaip į pasaką prieš miegą. Juk toks ir yra mūsų švietimo tikslas-ugdyti asmenybes, gebančias atrasti tai, kas nebuvo atrasta iki jų.

            Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad, užuot užsisklendę ir koncentravęsi vien ties savo šaknimis (kurios taip pat yra svarbios), turime atsiverti viso pasaulio kultūrai ir pasiimti viską,  ką ji turi geriausio.


Kurti ne sustingusią Lietuvą su jaunimu, tegalinčiu pakartoti atmintinai iškaltas frazes apie meilę tėvynei, o pasaulietišką ir eksperimentų kupiną šalį, kurios vaikai domėsis savo kultūra ne todėl, kad bijos neišlaikyti Lietuvių kalbos valstybinio egzamino ir neįstoti į norimą universitetą, o todėl, jog patys norės daugiau sužinoti apie savo šalį.


Baimė tėra priemonė, kuria juokingai stengiamasi priversti žmogų pamilti savo kultūrą, tačiau, kaip rodo mūsų istorija, daugybė tos pačios „privalomosios“ literatūros kūrinių sąrašas keitėsi, pakitus istorinėm sąlygom. Pagaliau meilės prievarta sukelti neįmanoma-ji turi kilti iš laisvo pasirinkimo. Mano nuomone, Lietuvos jaunimas yra pasiruošęs priimti šią atsakomybę ir patys rinktis, kuo remsis kurdami vieną iš svarbiausių savo gyvenimo tekstų. Ir net jei dabartiniais privalomaisiais autoriais nuspręstų remtis vienas mokinys iš tūkstančio, jo nuoširdžiai išreikštos mintys Lietuvai bus daug svarbesnės ir reikšmingesnės nei milijonas per prievartą parašytų darbų. O tie, kurie šių autorių nesirinks, bent jau gaus galimybę sukurti ką nors unikalaus, jie gaus galimybę prisidėti prie kokybiškos Lietuvos ateities kultūros kūrimo. 


Nemokami renginiai